La Perseval (sav. Chanzy)

Švelniai patraukdama pavaduką susistabdau žirgą, apžvelgiu rausva spalva besidažančius medžius aplink konkūrinę aikštę. Tarp savo kelių jaučiu pulsuojančią energiją, kuri tuoj tuoj liesis per kraštus.. Taip, tai ji, mano mylimiausioji Perseval, kurios vardą, sekantį po savojo, netrukus išgirstu.
Pasikeliu kumelytę risčia, ja įjojame į aikštę ir pasukame link teisėjų. Pasikartoju maršrutą, pirštu apvedu painesnę vietą ir susistabdau žirgą prieš teisėjų tribūną. Pakeliu ranką prie šalmo, nuaidi gongas. Spusteliu Perseval blauzdomis, ir ši iškart kyla į plačią zovadą. Prieš pat starto liniją, zovadą kiek patrumpinu ir pasiruošiu šuoliui per pirmąją kliūtį. Įėjimas nebuvo sudėtingas, tad ir šuolis atliekamas be priekaištų. Vos nusileidžiame, susirenku pavadžius ir vedu žirgą švelniu lanku kairiau. Išsitiesiname, ir jau netrukus aš paduodu pavadžius į priekį, kartu kildama iš balno. Po šuolio, nieko nelaukdama, blauzda krypteliu kumelytę dešiniau ir ištiesinu. Dabar laukia netrumpa atkarpa šuoliavimo, per kurią manoji, pastarosiomis dienomis besiskundžianti energijos pertekliumi, sugeba kaip reikiant išplatinti zovadą ir, man ja pasitikint, šokti vėduoklę iš svaiginančio greičio. Aš vos spėju pakilti, kai jau turiu sėsti atgal į balną, susirinkti pavadžius ir vesti žirgą, vėl bebandantį išplatinti zovadą, pusvolte į dešinę. Tačiau aš prisiimu pavadį ir taip priverčiu mylimiausiąją šuoliuoti kiek trumpesniu žingsniu.
Susukam dailią pusvoltę. Skaičiuoju likusius iki trainyko taktus, palydimus trumpų prunkštelėjimų. Likus trims, kartu su žirgu kylu ir paduodu pavaduką į priekį. Matau, kad šokta su didžiule atsarga. Nusileidžiame kietokai, tačiau tai ne problema. Paskubom susirinkdama pavaduką, laviruoju tarp kliūčių ir dedu visas pastangas, kad tiesiai įeitume į statmeną su vandens kliūtimi. Man beveik pavyksta, tačiau ir tas menkutis nelygumas nesutrukdo Persevalei, papildomai paragintai kulnais, dėti galingo šuolio, kurio metu po savimi pastebiu tvarkingai surinktas kojas. Kai paskutiniosios kanopos paliečia žemę, baseinėlis jau paliktas, rodos, už visos amžinybės. Širdyje džiūgaudama, leidžiu brangiausiajai savavališkai išsiplatinti zovadą, prieš tai atlikus lengvą posūkį kairėn. Skaičiuodama prunkštelėjimus, sulig trečiuoju iki grėsmingo mūro, keliuosi iš balno ir beveik prisiglaudžiu prie žirgo kaklo, išvagoto tūkstančiais vaivorykščių. Nusileidžiame minkštai, ir jau netrukus, žirgui vėl platinant zovadą, kaupiamės šuoliui per 1.3 metro statmeną. Viską atlieku automatiškai, ir jau netrukus žirgas visomis keturiomis kanopomis remia žemę. Po staigoko posūkio dešinėn ir paraginimo kulnais, kurio visai nereikėjo, po savimi dar sykį matau didžiulį tarpą ir spalvingas kartis. Kai nusileidžiame, suploju ranka per mylimiausios kumelytės kaklą ir, susirinkdama pavadžius, vedu ją dešiniau. Ruošiuosi sistemai ir stebiu kiekvieną Perseval virptelėjimą. Kadangi nejaučiu jokio pasipriešinimą, tik begalinį ryžtą viską atlikti tobulai, papildomai neraginu ir prieš pat kilimą įkvepiu gurkšnį oro. Palieku balną. Žirgas, vieną sykį prunkštelėdamas dažniau nei iki šiol, taip pat kyla ir neša mane virš visai nediduko, palyginus, kryžiuko. Kai nusileidžiame, nejučiom sustabdau kvėpavimą, taip išgąsdindama žirgą. Suvokusi savo klaidą, dvejojančią brangenybę papildomai paraginu, tačiau jau per vėlai. Šuolio metu, priekinės Perseval kojos užkliudo kartis, tačiau jų nenumeta. Širdis akimirkai nusirita į kulnus, tačiau negaliu sau leisti dar vienos tokios klaidos. Vos nusileidus, stengiuosi ramiai kvėpuoti, ir tai suveikia – kumelaitė drąsiai suzovaduoja du taktus ir energingai atsispiria, palikdama 1.4 metro lygiagretes po savimi. Kai nusileidžiame, atsidėkoju jai balsu ir, šiek tiek prisiimdama pavaduką, prašau pusvoltės. Perseval, jau jaučianti malonų nuovargį, jautriai sureaguoja ir į šį prašymą, ir į tiesinimą. Akimis nubrėžiu liniją iki paskutiniosios statmenos ir su džiaugsmu pamatau, kad ji visiškai tiesi. Tad likus vos trims taktams, pajuntu atsispyrimą, keliantį mane iš balno ir verčiantį priglusti prie sukaitusio kumelaitės kaklo.
Nusileidus, mus pasitinka griausminga plojimų banga, kuri reiškia, kad mums pavyko visą maršrutą įveikti be baudos taškų - laiko norma neviršyta, metimų taip pat nebuvo. Energingai plodama žirgui per kaklą, išvedu jį iš aikštės.
Mano akyse švyti neapsakomas džiaugsmas, skruostus nudažęs raudonis, beveik toks pats, kuris puošia ir medžių lapiją. Aš, vis dar negalėdama patikėti šitokia sėkme, dėkoju savo mažajai Perseval už suteiktus sparnus ir galimybę patirti skrydžio džiaugsmą.

Danguje snaigėms šokant aistringąjį tango, mudvi su Perseval įskriejame į varžybinę aikštę, kur mūsų laukia maršrutas su kliūtimis, padengtomis baltu pūku. Švelniai susistabdau žirgą ties teisėjais ir atiduodu jiems pagarbą, nuaidi skardus gongas. Nieko nelaukdama, suraginu žirgą, ir šis kyla į energingą zovadą. Vos spėjame kirsti starto liniją, ruošiamės pirmajam šuoliui. Kiek giliau įsėdu į balną, kulnus prilaikau prie šonų. Pasiruošiu atsispyrimui. Kylu iš balno, paduodama pavaduką į priekį ir grįžtu atgal. Žirgas paliečia žemę ir, sureagavęs į blauzdos darbą, suka dailų lanką kairėn. Ištiesinu įėjimą ir pradedu nevalingai skaičiuoti taktus. Prieš akis šmėkščioja snaigės, ausyse tyliai dainuoja vėjas. Tačiau tai neišblaško, ir aš laiku kylu aukštyn, palydėdama žirgo veiksmus. Vos nusileidžiame, padedu žirgui susigaudyti taktuose ir švelniai suraginu. Kad ir vėduoklė būtų įveikta sėkmingai – juk tai ne tokios kliūtys, kurios vertos apmaudžių kliūčių. Kai paliekame baltu šydu uždengtas spalvingas kartis už savęs, pagiriu žirgą balsu ir kiek paaktyvinu zovadą. Sukame pusvoltę dešinėn, po jos išsitiesiname ir, dar šiek tiek paspartėjus tempui, skriejame per ketvirtąją statmeną. Nusileidžiame šiek tiek kietokai, tačiau tai ne bėda. Ištiesiu nevalingai palinkusią į priekį sėdėseną ir vedu kumelaitę vos dešiniau, kur laukia statmena su į ledo luitą pavirtusiu vandens baseinėliu. Šiek tiek neramu suvokiant, kas būtų, jei žirgas ant jo užliptų, todėl daugiau valdžios perimu į savo rankas ir, ramiai kvėpuodama, skaičiuoju taktus ne vien sau, bet ir žirgui. Mąstydama, ar pasirinktas greitis ne per spartus, suraginu mylimiausiąją prieš šuolį ir kylu iš balno, išmesdama pavaduką į priekį, o pati kone priglusdama prie ryžosios kaklo, drėgno nuo išlieto prakaito ir ištirpusių snaigių. Vis žvilgčioju žemyn, ar baseinėlis lieka po mumis, ir su dideliu džiaugsmu pastebiu, kad kliūtis įveikta su didele atsarga. Balsu pagiriu žirgą ir kaire blauzda vedu dešiniau, ruošiamės įėjimui į sistemą. Šįkart taktų nebeskaičiuoju, tačiau, jausdama artėjant šuolį, švelniai pastūmėju kumelaitę šokti energingiau. Nusileidžiame. Tylą suardo žirgo prunkštelėjimai. Imu skaičiuoti juos. Vienas. Kylame į dangų. Sekundę trunkanti tyla. Vienas. Du. Priekinės žirgo kanopos brėžia grakštų puslankį. Vos jos paliečia žemę, nuaidi žiūrovų plojimai. Tai mane grąžina į realybę, ir suvokiu, jog sudėtingiausia sistemos dalis įveikta. Veide atsiranda plati šypsena, kuri dar labiau paplatėja skriejant per 1. 35 metro aukščio vėduoklę. Dar būnant ore, perkeičiu žirgo kojas, idant būtų nusileista ant reikiamos, ir tikslą pasiekiu. Todėl nieko nelaukdama blauzdų darbu vedu brangiausią kumelaitę į statmeną. Pavadžius šiek tiek paduodu į priekį, o vos pradedame kilimą, atiduodu jų dar daugiau. Pasaulis tą sekundę man yra tik šokolado spalvos kaklas. Ant jo matyti spalvingi lašiukai, kur ne kur – kelios dar neištirpusios snaigutės. Tačiau tai – tik akimirkos idilė. Netrukus mudvi vėl šuoliuojame pusvolte, tada išsitiesiname ir, netyčia per daug įsilėkusios, it vėjas prasklendžiame per džiokerį. Po šio šuolio, prisiimu pavaduką sau ir pristabdau Perseval iki reikiamo tempo, tačiau neleidžiu jai ir užmigti. Prieš pačią aukščiausią kliūtį, suraginu žirgą kulnais ir balsu, ir kylu sulig galingu atsispyrimu. Šiek tiek pakeliu veidą aukštyn ir jaučiu glostančią snaigių vėsą. Nusileidžiame. Žiūrovai ploja, nors jiems tai – tik dar vienas švariai atšokęs duetas. Tačiau mudviem su mano pačia brangiausiąją šis startas yra dar viena pergalė, padovanojusi daugybę laimės akimirkų. Nes tai mudviejų pirmas startas snyguriuojant, ir aš žinau, kad daugiau tokio nebus.

Plastiška zovada įdundame pro vartus, skiriančius jaudulio pilną išorinį pasaulį nuo azarto kupinos varžybinės aikštės. Lengvai įtempdama pavadžius, švelniai sustabdau Perseval prie teisėjų ir atiduodu jiems pagarbą. Tylą suardo gongas, ir, sudirbdama blauzda, išraginu kumelaitę į zovadą. Po sekundėlės kertame starto liniją, ir aš žinau, jog didelėje lentoje tą pačią akimirką ima mirgėti skaičiukai, rodantys mūsų sugaištą laiką. Lengvai patiesinu žirgą ir imu skaičiuoti taktus, likusius iki pirmojo šuolio. Likus trims, paduodu pavaduką į priekį ir kylu iš balno. Žirgas kyla aukštyn ir, užbaigdamas puslankį, leidžiasi. Nieko nelaukdama, pavaduką prisiimu atgal ir neleidžiu Perseval įsilėkti – žinau, kad su dabartiniais jos pomėgiais, tą ji padarytų ta pačią sekundę, kai pajustu galimybę.
Dar vienas trijų taktų vertas laikas, per kurį pakartoju jau refleksu tapusį veiksmą. Nusileidusios, mudvi imamės sukti pusvoltę, kuri padės taisyklingai įeiti į trečiąją kliūtį, prie kurios tyvuliuoja bebaigiąs į ledo gabalą pavirsti baseinėlis. Akimis matuodama atstumą iki kliūties, jau netrukus dešinės blauzdos pagalba mylimiausiąją išlyginu ir paruošiu šuoliui. Mintyse braukdama likusius taktus, giliau sėdu į balną ir netrukus iš jo stojuosi. Perseval taip pat įdeda nemažai pastangų, ir, kai priekinės jos kanopos paliečia žemę sulig mano grįžimu į balną, kliūtis jau palikta už visos amžinybės nuo mūsų. Vėl įjungdama į darbą dešinę blauzdą, vedu žirgą kairiau, tiesiai į sistemą. Zovadą kiek paaktyvinu, ir, ausyse švilpiant rudeniškam vėjui, įeiname į pirmąją sistemos statmeną. Džiaugiuosi, kad mums pavyko tai padaryti taisyklingai, nes gera pradžia – pusė darbo. Neleisdama žirgui po šuolio atsipūsti, papildomai ją suraginu ir mudvi vėl kylame. Nuaidint žiūrovų plojimams po sėkmingo šių kliūčių įveikimo, krypteliu žirgą vos kairiau ir vėl ruošiu šuoliui, įremdama kulnus į šonus. Tačiau papildomo raginimo nereikia, ir Perseval‘ė grakščiai atsispiria, aš taip pat keliuosi iš balno ir beveik priglaudžiu rankas prie šiluma pulsuojančio kaklo. Kai nusileidžiame, sutramdau savyje norą žirgą pagirti ir vedu kumelaitę kairiau. Išsitiesiname, skaičiuojame taktus iki grėsmingai atrodančių lygiagrečių. Žirgas, rodos, ima dvejoti, ar verta šokti, todėl, prieš pat šuolį, suraginu ją balsu. Suveikia. Pakibdama ore, jaučiu šaltus vėjo gūsius, košiančius kiaurai. Grįžusios į žemę, nieko nelaukdamos šuoliuojame šiek tiek kairiau ir, išmušdamos iš po kanopų saują žemių, įveikiame statmenėlę. Neišsimušdamos iš ritmo, po akimirkos parodome savo gabumus ir perskriejame lygiagretes, buvusias aukščiausiomis šiame maršrute.
Lengvu lanku darsyk pasisukame kairiau, išsitiesiname. Jusdama žirgo nerimą, suraginu numylėtinę balsu ir kylu iš balno. Tačiau nujaučiu, kad ši kliūtis gali sukelti sunkumų. Neklystu. Užpakalinės Perseval kanopos tyliai dunksteli, paliesdamos kartį. Beveik užsimerkiu, suvokdama, kad turėjo būti metimas. Bet kai pusvolte vesdama žirgą link dešimtosios kliūties žvilgteliu į statmeną, su džiaugsmu pastebiu, kad visos kartys savo vietoje. Nesusilaikiusi, suploju per brangiausios kumelaitės kaklą. Ši, tai supratusi kaip galimybę paskraidyti, tą pačią sekundę ima lėkti nenusakomu tempu. Laiko per mažai, kad sugebėčiau ją pristabdyti, ir guodžiuosi mintimi, kad žirgas ištiesintas ir belikęs tik šuolis. Iš vos ne lenktynių vertos zovados atsispiriame ir kylame. Nusileidimas kietas, su išmetimu iš balno. Daugiau savo klaidos nekartoju ir iškart tvirtai suimu pavadžius. Kaire blauzda kreipiu kumelaitę dešiniau ir ruošiu dar vienam, kur kas tikslesniam šuoliui. Nevalingai skaičiuoju tempus, tada kylu iš balno ir paduodu pavaduką. Dabar tiek šuoliu, tiek nusileidimu lieku patenkinta.
Žvilgsnį sutelkiu ties dvyliktąją kliūtimi, prieš kurios įveikimą atliekame dar vieną posūkį dešinėn. Beveik tobulai sušokame ir, širdį užplūstant begalinei laimei, sukame dar vieną pusvoltę kairėn. Šįkart surizikuoju ir leidžiu Perseval‘ei šiek tiek paspartinti savo zovadą. Net nesistebiu, kai ši klusniai ima skrieti aikšte gerokai greičiau, nei prieš tai. Tačiau, rodos, jai tai patinka. Vos mums spėjus išsitiesinti, be jokių pagalbinių raginimų, ryžiukė nusprendžia, jog čia ir yra pati tinkamiausia vieta atsispyrimui ir kyla, priversdama mane taip pat palikti balną. Kone priglusdama prie jau drėgno kaklo, kiekviena kūno dalele jaučiu svaiginančio skrydžio malonumą ir, kai užbaigiame maršrutą, nesusirenku pavadžių. Perseval, taip pat be galo laiminga dėl puikiai atlikto darbo, nubėga džiugiais ožiukais ir kone skačkėm kerta finišo liniją.
Mudvi žingsniuojame pamiške, ir aš stebiu, kaip purios baltos snaigės paliečia žirgo nosį ir tą pačią akimirką ištirpsta. Besijausdama pasakiškai laiminga, iš rankų paleidžiu pavadžius ir ištiesiu jas į dangų, veidą taip pat atsukdama jam.

Akimis aprėpdama Kalėdoms papuoštą maniežą, žvilgsnį sustabdau ties savąja Perseval. Minutėlę grožiuosi nauju žaliu ausinuku su kalėdinio elniuko atvaizdu priekyje. Žinau, jog pobalnis, bintai taip pat padabinti šiuo elniuku, lygiai kaip ir mano pirštinės. Veide nušinta šypsena, primenanti man, jog jau visai netrukus sulauksiu Kalėdų, paskutinių savo vaikystės Kalėdų.

Iš šiltų apmąstymų bei prisiminimų mane pažadina džiugus balsas, kviečiantis mudvi į aikštę.

- Na ką, brangioji, parodom ką sugebam, o tada jau keliausim švęsti.

Švelniai suraginu žirgą blauzda, ir mudvi grakščiai įrisčiuojam į aikštę. Atiduodame pagarbą teisėjams ir, sulaukusios gongo, kurį atstoja kalėdinis „Jingle Bells“ motyvas, kylame į energingą zovadą. Vos kirtus starto liniją, pradedu skaičiuoti taktus ir, likus trims iki raudonai ir baltai dažytos statmenukės. Nedvejodama, paduodu į priekį pavaduką ir keliuosi iš balno, žirgui taip pat atsiplėšiant nuo žemės. Švelniai sudirbu blauzda, ir kumelaitė krypteli dešinėn. Kanopos paliečia žemę dusliais smūgiais, kurie antrina kalėdinėm melodijoms, skambančioms manieže. Lygiai tos pačios kanopos netrukus galingai atsispiria, palikdamos grunto taką po savęs. Nusileidžiame minkštai ir lengvai, sklandžiai atliekame dar vieną posūkį dešinėn. Po tokių monotoniškų veiksmų pajuntu, kad žirgas ima snūduriuoti, tad papildomais impulsais raginu Perseval ir, prisiėmusi šiek tiek daugiau pavaduko, vedu į kliūtį daugiau valdžios laikydama savo delnuose. Likus trims taktams, skaičiuoju juos ne vien sau, bet ir žirgui, apsidrausdama nuo netikėtumų. Mano pastangos suveikia, nes kliūtis lieka už mūsų nė nepriliesta, nors žirgas ir bando muistytis. „Tšš, saule, kas tau dabar...“-tyliai šnabždu. Vesdama ją kiek dešiniau, o po to pusvolte kairiau ir ištiesindama, priglaudžiu kairį delną prie ryžiukės kaklo ir padrąsinamai spusteliu. Tą akimirką pajuntu, kad kažkas pasikeitė. Kad tempas paspartėjo, kumelaitės galva ryžtingai suardė orą priešais save, o kojos ryžtingai pradėjo savo kelią virš žalių karčių. Lygiai taip pat ryžtingai ir baigė. „Tiek nedaug tau reikėjo, brangioji?“-darsyk sušnabždu ir vedu ją į sistemėlę. Kiek giliau sėdu į balną, suraginu arkliuką ir laukiu šuolio. Jis ateina. Praeina. Su jauduliu laukiu dar vieno. Tačiau prabėga ir šis, tarsi viena akimirka, kuri niekados nesugrįš. Kaip ir Kalėdos – jos niekada nebus tokios pat, kokios buvo prieš tai. Jos kaskart naujos, kaskart vienintelės ir kaskart nepakartojamos. Aš tai žinau. Todėl mėgaujuosi, tuo pačiu atlikdama ir savo pareigas – valdyti žirgą, vesti jį. Sukeičiu kojas. Prašau pusvoltės. Rimtingai dirbu blauzda. Visa tai pavieniui nereiškia nieko, tačiau visuma suteikia man galimybę skristi, galimybę džiaugtis. Suteikia jausmą, kad turiu kažką, kuo galiu pasitikėti, kas niekada nepaliks bėdoj. Aš tikiu savąja Perseval, kurios karčiai plaikstosi prieš mano akis. Jie nesupinti. Ne todėl, kad tingėjau. Ne todėl, kad taip gražiau. Tiesiog todėl, kad aš noriu pajusti laisvę, ir tai man padeda. Mudvi esame tarsi viena būtybė, dedanti visas pastangas tikslų siekimui. Būtent šiandien mūsų tikslas nėra vien pergalė. Mes siekiame tik savo mažytės pergalės, tik galimybės pasijusti laimingoms. Mes skrendame. Kliūtys keičiasi viena po kitos, kai atsitokėjusi pamatau, jog beliko tik trys. Sistemos, prieš startą atrodžiusios taip grėsmingai, išnyko tarsi dūmas prieš visagalį mūsų bendradarbiavimą. Išsigando?

Dar viena pusvoltė ir belaukiantis grakštus šuolis. Savo darbo iki galo neatlieku, pamirštu palydėti blauzda. Perseval nebespėja. Jau laukiu blogiausio, tačiau išsisukame tik su vienu tylutėliu kaukštelėjimu. Palaimingai užsimerkiu, tačiau tam nėra laiko – plačiai atveriu akis ir laviruoju tarp kliūčių, bandydama kuo tiesiau įeiti į mūriuką, dažytą puansetijos motyvais. Pavaduką po truputį atiduodu, kildama iš balno kartu su ryžosios judesiu. Grįžtu į jį, tą pačią sekundę prisiimdama pavaduką ir vesdama arkliuką plačia pusvolte kairėn. Išslyginu. Truputį pagreitinu tempą. Sėdu į balną, tiesiu rankas į priekį ir kylu. Mes darsyk skrendame. Ištiesiu rankas į šonus, kiek leidžia pavadukas. Nežinau, kodėl tai padarau. Tiesiog noriu. Kaip ir žirgas, finišo liniją kertantis džiugiais ožiukais. Žiūrovai ploja. Mano veide šviečia šypsena, nes aš žinau, kad savo mažąją pergalę mudvi pasiekėme ir pasidovanojome sau šventę. Lydimos kalėdinių melodijų, mudvi dingstame iš žiūrovų akiračio. „Jingle bells“ motyvas leidžia startuoti naujam duetui.

Pakreipiu galvą dešinėn. Užsimerkiu. Skardus žvirblių čirškėjimas persipina su mylimiausio žirgo – La Perseval – prunkštelėjimais.
- Na ko gi tu dabar,- tyliai paklausiu ir, nukreipdama žvilgsnį į ją, suploju delnu per kaklą. Kumelaitė darsyk garsiai iškvepia orą pro aksomines šnerves. Sulig tuo garsu, mano ausis pasiekia ir kvietimas pradėti dar vienas mudviejų varžybas po ilgų žiemos atostogų. Ištiesiu nugarą, pasitaisau pirštines, užsisegu šalmo sagtelę. Tada įkvepiu gurkšnį oro ir pasiraginu arkliuką į patį maniežo vidurį. Pasiekiame jį dailia risčia, tada sustojame ir atiduodame pagarbą teisėjams. Nuskamba stilizuotas gongas. Plačiu žvilgsniu aprėpiu maršrutą ir susirenku pavadžius, tada duodu brangiausiajai impulsą. Ši plastiškai kyla į zovadą ir po sekundėlės jau kerta starto liniją. Susikaupiame pirmajam šuoliui. Skaičiuoju taktus, kurie tirpsta tarsi pavasarinis sniegas, ir jau netrukus mudvi gražiu puslankiu įveikiame neaukštą statmenukę, tiesia, kad atrodytų grėsmingiau, apgaubtą tamsiu audeklu. Vos nusileidžiame, iškart neleidžiu ryžiukei įsilėkti ir sukame pusvoltę dešinėn. Likus menkutei atkarpėlei iki šuolio, paprašau arkliuko kiek energingesnės zovados, tačiau prilaikau ją savo rankose ir palydžiu blauzda. Suraginu balsu ir kylu iš balno, netrukus leidžiuosi, suraginu ir vėl kylu. „Šaunuolė“,- sušnabždu priekinėms kanopoms atsirėmus į žemę. Laiko šypsenai nėra. Jau ir taip buvau kiek užsisvajojusi, tad tenka truputį pristabdyti įsilėkusią Perseval‘ę ir sukti voltukę kairėn. Šįkart, prieš akis išdygstant metrinėms lygiagretėms ir horizonte stūksant tokio paties aukščio statmenėlei, daugiau valdžios perleidžiu į žirgo kanopas. Dirbu tik su paprasčiausiu judėjimo trajektorijos išlyginimu, o prieš pat šuolį tiesiog energingai judu kartu su žirgu, ritmingai kylu ir leidžiuosi. Maniežo tylą retsykiais sugriauna žiūrovų plojimai, kurie suteikia mudviem energijos judėti pirmyn. Būtent tai ir darome, tai, ką mokame geriausiai. Už nugarų palikta du trečdaliai maršruto. Pralaviruojame tarp šeštos bei antros kliūčių, blauzdų bei pavaduko darbu stengiuosi ištiesinti įėjimą į maršrutą. Nepavyksta. Graužiuosi, kad galbūt reikėjo rinktis kitokį kelią į šią kliūtį, bet dabar jau nieko nepakeisi. Blauzda palydžiu energingai šuoliuojantį žirgą ir jau prieš pat atsiplėšimą nuo žemės kulnais spusteliu stipriau. Trankus smūgis į žemę priverčia mane išsimušti iš rimto ir paskubom grįžti į jį, tačiau padarau tai per vėlai – Perseval jau kyla antrajam šuoliui, pasirinkusi atsispyrimo tašką savo nuožiūra. Mano klaida lemia šuolio aukščio trūkumą, ir, galinėms kojoms brėžiant lanką virš 1.1 metro lygiagrečių, pasigirsta duslus smūgis. Mano širdis nusirita į kulnus, kumelaitė taip pat išsigąsta ir, vos palietusi žemę, ima bėgti nuo ivaizduojamai ją besivejančios karties. Kresteliu galvą, suploju ranka per sukaitusį mažylės kaklą ir atliekame posūkį kairėn. Mano nuostabai, kai judame pro ką tik įveiktą sistemą, pastebiu jog visos kartys vietoje. „Negali būti“,- pamanau, ir dar įdėmiau apžiūriu lygiagretes. Išties, tik viena kartis vos vos siūbuoja. Nudžiungu. Ir darsyk nusprendžiu rizikuoti – suaktyvinu zovadą ir atlaisvinu pavaduką. Žirgas įsilekia ir iš neapsakomo tempo paskutinį sykį šiame maršrute atsiplėšia nuo žemės, palieka ją toli toli po mumis. Tačiau po sekundėlės skrydis baigtas, ir manoji linksmais ožiukais nešasi skersai maniežo. Šypsausi, plačiai ir nuoširdžiai. Vėl liekame dviese, apsuptos medžiuose šnarančių žvirblių. Vėl užsimerkiu. Tik šįkart neatsuku veido dangui. Įsikniaubiu į šilumą pulsuojantį kaklą ir pamirštu viską pasaulyje. Dėkoju tai vienintelei, kuri iškelia mane ligi at dangaus. Savo sparnais...